How can we help you?

 > Naujienos  > Staselės gyvenimo istorija

Staselės gyvenimo istorija

Aš iš Aukštaitijos, iš Kaspariškių kaimo. Aš ten gimiau ir augau. Tėtis dirbo kolūky, mama namuose tvarkėsi, dirbo, ausdavo. Turėjau brolį ir sesę. Aš buvau vyriausia. Mano brolis dar yra gyvas.

Galiu sakyt, jau mane iš vaikystės traukdavo tai dainos, tai muzika. Su mama kartu dainuodavom. Aš paskui jau labai pati norėjau įstot į muzikos mokyklą. Baigiau 8 klases ir įstojau į Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, į kanklių klasę. Labai gerą dėstytoją gavau. Ji visada leisdavo pasirinkti kūrinius katrą norėdavau. Tai man tas patiko. Man neblogai sekėsi. Iš valstybinio gavau 4, tai aš buvau patenkinta.

Toliau atvažiavau į Šakių rajoną pagal paskyrimą. Mane paskyrė į Plokščius. Aš įsidarbinau Plokščių vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja ir kultūros namuose meno vadove. Svetimam krašte bijojau, kaip mane priims, kaip sutiks svetimi žmonės, bet labai draugiškai priėmė. Papuoliau gyventi pas gerus šeimininkus. Aš taip ir pasilikau Plokščių krašte. Man ten patiko. Pradirbau porą metų ir paskui su savo vyru susipažinau. Su juo susipažinau tuose pačiuose kultūros namuose, ten vykdavo šokiai. Aš grodavau ir dainuodavau per šokius. Pradraugavom ir paskui susituokėm. Sakyčiau mano vyras geras buvo. Aš su juo buvau tikrai laiminga, negaliu skųstis niekuo. Ir supratingas buvo, ir užjausdavo, ir priglausdavo, kada reikdavo.

Po santuokos susilaukėm pirmiausiai sūnaus, po to dukra buvo, po to vėl sūnus. Kad mano vaikai jau visi anksti išėjo į „aną pasaulį“. Nei vienas nepagyveno. Visi jauni mirė. Tai tikriausiai pats baisiausias dalykas gyvenime, kai tenka laidoti visus savo vaikus. Likom su vyru dviese. Po to ir vyras mirė.

Reikėjo daug turėt man tos stiprybės. O kas man padės, nieks nepadės. Dažniausiai aš pati tuos blogumus išgyvendavau, kam čia pasiskųsi. Neturėjau tokios mados, viena nukęsdavau ir viskas. Daug melsdavaus už vyrą ir už vaikus. Gal malda ir kultūrinė veikla mane taip sustiprindavo. Išeidavau iš namų, užsimiršdavau, kitaip pasijausdavau.

Labiausiai man patikdavo, kai su ansambliu „Vaiguva“ važiuodavom į kasmetines Lietuvos dainų šventes, ten mes patekdavom visada. Aš buvau ansamblio vadovė. Man buvo labai smagu visur išvykti, koncertuoti įvairiose šventėse. Galiu pasakyt, dirbau kultūrinį darbą iš pašaukimo. Esu gavusi kelis padėkos ir atminimo medalius Lietuvos dainų šventėse. Man ir patiko, ir sekėsi, ką aš dariau.

Kai išėjau į pensiją, dar dirbau vargonininke miestelio bažnyčioje. Vis prastėjo ir prastėjo mano sveikata, kol negalėjau dirbt ir savim rūpintis. Po to man viena moteris pasiūlė, kad būtų geriau gyvent globos namuose. Mano anūkė Sandra, su kuria kartu gyvenau, palikdavo mane namie vieną, išeidavo. Nelabai ji mane žiūrėdavo. Kiti mano du anūkai užsienyje gyvena. Aš ir sutikau eiti į Šakių globos namus. Ir neblogai ten buvo. O paskui jau ir Kukarskės globos namai pasitaikė. Mane nukreipė čia. Man tai gerai. Yra kur prisiglaust, kur būt. Mes čia ir pagiedam, ir padainuojam. Neišėjus dar muzika iš mano gyvenimo. Rodos, ir smagiau, kai padainuoji, pagiedi, pasimeldi..“

 

Font Resize
Contrast