How can we help you?

 > Naujienos  > Verutės gyvenimo istorija

Verutės gyvenimo istorija

Mano tikroji gimtinė yra Ukraina. Mano mama buvo rusė, medikė. Tėvas – ukrainietis, karininkas. Būdama maža, kartu su sese netekom mamos, ji mirė gimdydama trečią vaiką. Po to tėvas kartu su visu frontu važiavo į Lietuvą, į Kazlų Rūdą, tai ir mus kartu čia atsivežė. Tuo metu Lietuvoje kūrėsi tarybų valdžia. Mūsų tėvas negalėjo mūsų prižiūrėt, todėl mes papuolėm į vaikų globos namus. Pradžioje tėvas mus aplankydavo. Atsimenu, kaip jis darbuotojams sakydavo, kad mano ir sesės pavardžių nepakeistų, kad jis galėtų mus rast. Vėliau tėvas mus lankė vis rečiau ir galiausiai jo daugiau ir nebematėm.

Nepamenu, bet kažkaip važiuojant į Lietuvą dingo mano visi tapatybės dokumentai, todėl kai mes papuolėm į vaikų globos namus, aš neturėjau jokio dokumento. Kai atvažiavom į vaikų namus, mus pirmiausiai priėmė gydytojas, patikrino sveikatą ir maždaug pagal mano išvaizdą jis ir nustatė mano gimimo metus. Parašė, kad gimiau 1939 metais, tai taip ir liko. Vėliau būnant vaikų namuose teko išsiskirt ir su sese. Labai gerai atsimenu tą dieną: valgėm pietus, mėlynes su pienu. Aš dar buvau mažytė, tai po pietų mane nunešė miegot perpietės, o sesę tuo metu išsivežė. Taip likau viena. Bėgant metams teko keliauti iš vienų globos namų į kitus. Vėliau pavyko surast sesę, ir bendravom.

Taip susiklostė, kad kai išėjau 7 klases, ištekėjau ir apsigyvenau Gelgaudišky, kuriam ir toliau klostėsi mano visas gyvenimas. Pirmiausiai gimė sūnus, po to ir dukra. Gyvenime visuomet buvau be galo darbšti, nevengiau mokslo. Augindama vaikus mokiausi bibliotekininkystės. Aš dirbau kooperatyvo buhaltere-revizore, kurį laiką kultūros namų direktore, vėliau auklėtoja vaikų darželyje, miestelio vidurinėje mokykloje dirbau sekretore, buhaltere. Vėliau įsidarbinau sekretore ir rajono švietimo skyriuje. Visuomet stengiausi dirbti gerai, buvau tikrai gera darbuotoja. Visi mano darbdaviai džiaugėsi mano darbu, vertino ir mylėjo mane. Išėjus į pensiją, vedžiau didelį ūkį: laikiau nemažai gyvulių, paukščių, turėjau didelį sodą, gėlyną. Viskuo rūpinausi pati. Taip pat buvau aktyvi kultūrinėj veikloj. Lankiau aktyviai Gelgaudiškio ir Šakių kultūros namus. Ir pagrodavau, ir padainuodavau. Mėgau visą gyvenimą kurti eiles. Labai norėjau išleisti savo eilėraščių knygą, bet taip ir nepavyko. Mirus vyrui, silpnėjant mano pačios sveikatai, atsisakiau ūkio. Po to atsisakiau kultūrinės veiklos. Gyventi vienai namuose tapo per sunku, todėl sugalvojau atvykti gyventi į šituos globos namus. Esu patenkinta savo gyvenimu ir praeitimi. Tikriausiai nelabai ir ką keisčiau. Tik su tokiu vyru negyvenčiau. Nepasisekė man su vyru, daug kentėjau. Na, o gyvendama kažkaip visada rėmiausi šita taisykle:

Ne tas laimingas, kuris turtingas,

Ne tas laimingas, kuris gražus,

Bet tas laimingas, kurio gyvenimas – prasmingas“.

Font Resize
Contrast